Užuolaidas skrodžia oras ir vis dar tolimas mėlynas vaizdas. Šią naktį ir vėl mažai miegojau. Vėjas vaikšto po kambarį, kažko ieško ir nieko neranda, eina pro mane kaip pro tuštumą. Guliu jau taip ilgai, norėčiau būti atsikėlusi. Kai kambario sienas ir mano veidą užlieja saulė gulėt jau nebeįmanoma.
White walls in my life to make shadows of the louver, shadows of my spine, shadows of a wine glass sitting on a marble table, next to my thigh and his resting hand. The new sexy, the easy, the simple, flashes of non-existent timelessness. Aesthetics of hospital mornings: white gowns, white bedding, hospital food made of milk. People are crazy and times are strange, evermore.
Ji ilgai stovėjo perone, įlipo kai buvo likusios vos kelios minutės iki išvykimo laiko. Atsargiai atsisėdo į savo vietą neliesdama mano palto skverno dengusio jos kėdės kraštą. Ji elgėsi taip lyg kelionė būtų jau įpusėjusi – nesikuitė, nesipatogino, nebandė įžiūrėti ką skaitau. Patraukdama palto skverną nenorėjau, kad ji pastebėtų. Ji neišsidavė, žvelgė tiesiai prieš save, man rodės, smerkdama mano skrupulingumą, mano smulkų nepasitikėjimą. Šįryt stipriai prisikvepinau, o ji kartais tylutėliai atsidūsdavo, taip mandagiai, kad pasijutau kalta jog jai trukdau. Ką ji galvoja apie mane? Juk aš apie ją galvoju. Pakeleivį visada jauti, jo artumą, šampūno kvapą, lauko orą ant viršutinių rūbų, valandas praleistas besiruošiant, lagamino svorį, stresą ir tempą. Tik apsimeti, kad esi jam visiškai abejingas.
Auksinė pudra blizgėdama leidžiasi nuo lubų, o pasiekusi grindis kyla atgal į viršų. Savaitgalis tirpsta po aukštais patalais, tylą perrėžia žiovulys, galima pamanyti, kad kažkas pratrūko raudoti ir tuoj pat susivaldė. Reikia keltis. Laikas. Išspardau patalus ir pajuntu kaip į mane srūva praėjęs laikas, tarsi būčiau neišpildytų pažadų ir neįgyvendintų planų talpykla. Plona rodyklė nepaliaujamai sukasi ratu, ne kartą buvo kilusi mintis ją nulaužti, bet prieš tai reikia sugebėti išlupti apsauginį stikliuką. Ji sukelia trintį, kiekvienu savo judesiu priverčia minutinę rodyklę be reikalo virptelėti. Maži, niekam nereikalingi laiko trupiniai – sekundės.
Visada patikrinu ar apvertus Bounty batonėlį yra parašyta bounty ir nupiešta palmė. Nenoriu valgyti klastotės. Labiausiai mėgstu ką tik iš šaldytuvo ištrauktą Bounty su kava. Tai vienas tų tikrųjų dalykų kurie nesikeičia visą mano gyvenimą. Žinoma, tai visai nieko išskirtinio, bet vistiek labai vertinu tokius faktus apie save. Prakandi šokoladą ir kaskart pamatai kaip skylantis kokosas aptaško pienu šlaunis, krūtis ir lūpas. Dar niekada nemačiau jos veido, bet manau tam ateis laikas, nes vaikystėje matydavau tik kokoso skilimą. Galbūt tai įvyks tada, kai į kavą pradėsiu piltis šio to stipresnio.
Mano mamai neša galva. Jos dukrai, irgi, neša galvą. Pokalbio nesuvaldyta srovė nuplukdė mudvi į užutekį. Dabar trankysimės į akmenis, kol kuri nors susižeis arba išlips.
Jei paklausiu savęs kas aš toks, randu savy vieną vienintelį atsakymą – esu Jos vyras, nors vakar sapnavau, kad tik kaimynas. Įlipau pas ją per balkoną pasilypėjęs ant alaus butelio. Nusišypsojo jau už užuolaidų tinklelio. Aš linktelėjau, alyvų kekės irgi nusilenkė jos baltų ramunėlių chalatui. Įleido žmoniškai, kaip per paradines, be jokių grandinėlių ir klausimų: A ko?
Mane ir kai kuriuos kolegas mokytojus apie gegužę ištinka pavasaris. Tai beveik depresija, žinoma, ne klinikinė, joje nėra nevilties, žemos savivertės ar prislėgtos nuotaikos. Mokytojų pavasario simptomai – energijos trūkumas, negebėjimas prisiversti, galūnių atrofija, netikėtas alpulys. Aš tai pajuntu kasmet, kai tik sugroja ankstyvieji vasaros akordai, jau greitai jie nuritins mokyklą į nebūtį, o mane – prie šašlykų ir gintarų. Grįšiu tik rudenį, kostiumėlyje, kuris be penkių minučių ilsisi antresolėje. O tai reiškia – prieš mane jau beveik tyvuliuoja romi amžinybė.
Mano mama man perdavė neprastą rinkinį savo savybių, daugelį jų aš norėjau išspausti iš savo veido kaip inkštirus, bet šios niekada per daug nesureikšminau.
petite monday 